foto1
foto1
foto1
foto1
foto1

žirgininkystės klubas Būdos kaimas, Trakų r. sav. Tel.: +370 607 14 154 El. p.: info@perkunozirgai.lt


Perkūno žirgai
Tel: +370 607 14154
info@perkunozirgai.lt

PERKŪNO ŽIRGAI

Žirgai

Pagrindinis žirgyno uždavinys - saugoti lietuviškų žírgų genofondą. Labiausiai vertinami ir saugomi yra žemaitukai - viena seniausių veislių Europoje. Žemaitukų veislė reikšminga ne tik Lietuvos istorijai, kultūrai, arklių selekcijai, mokslui, ekologijai ir ekonomikai, bet ir pasaulinei bioįvairovei. Žemaitukų veislė pripažinta saugotina tarptautiniu mastu ir įtraukta į FAO Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės duomenų banką ir į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų įvairovės katalogą.

IŠVAIZDA

Žemaituko eksterjero požymiai: galva maža, sausa, žemyn smailėjanti, su plačia kakta, tiesaus profilio; akys išraiškingos, guvios, žvitrios, išreiškiančios energiją ir protą; ausys mažos, stačios, judrios. Žemaitukų arklių kaklas vidutinio ilgumo, platus ir raumeningas. Krūtinė plati ir gili. Nugara tiesi ir plati, šonkauliai gerai išlenkti ir ilgi, juosmuo tvirtas ir platus. Kojos plonos, bet tvirtos.

Tipiškas žemaitukas turėtų būti toks: ištvermingas, atsparus ligoms, ilgaamžis, nereiklus pašarui, gražaus, harmoningo eksterjero, laisvų, grakščių judesių, stiprus, gero charakterio.

Eisena lengva, judesiai elegantiški, grakštūs, gera risčia, neblogas šuolis.

Kūno svoris apie 380 – 420 kg. Aukštis iki gogo 133 – 141 cm.

Žemaitukų vyraujanti spalva – bėra, juoda, juodbėra ir tamsiai sarta. Žemaitukams nėra būdingos didelės ir plačios baltos žymės. Dauguma arklių jų turi žilutes (baltos spalvos kuokšteliai), nedideles, įvairių formų žvaigždutes kaktoje.

GIMINYSTĖS RYŠIŲ SVARBA

Žemaitukės kumelės yra geriausios ir rūpestingiausios motinos. Meilė ir rūpinimasis savo mažyliu yra begaliniai, bet kiekvienos kumelės skirtingi. Vienos kumelės saugo kumeliuką atidžiai, bet ramiai. Kitos nerimsta, įžvelgdamos visur tykantį, nors ir tariamą pavojų. Trečios dėl kumeliuko ''eina iš proto''. Visos be išimties žemaitukės pirmą dieną po apsikumeliavimo prisileidžia tik patikimus žmones. 

Kumeliukui augant, kumelės jautrumas mažėja, tačiau dėmesys – ne. Iki nujunkant motinos ir jauniklio ryšys būna labai stiprus ir jį nutraukti abiem skausminga. 6-7 mėnesių kumeliukui dar labai reikia motinos, o ši blaškosi ir šaukia kumeliuką dar porą dienų. Jautresnės kumelės net dreba iš susijaudinimo. Jeigu nujunkymas būna vasarą ir kumeliukas, užtrūkus kumelei, vėl paleidžiamas į bandą, jie ganosi drauge kaip ir prieš nujunkant. Motinos ir vaiko ryšys išlieka net ir gimus bei augant kitam kumeliukui. Tuomet visa šeima ganosi būrelyje, kol vyresnieji kumeliukai suauga.

Pažymėtina ir tai, kad kumelės, augusios skirtingose vietovėse, atvestos į bandą ne vienu metu, susidraugauja būtent pagal giminingumą – geriausiomis draugėmis tampa to paties tėvo dukros. Jos draugauja net tada, kai turi savo kumeliukų. Pykčiai ir kovos už vietą bandos hierarchijoje vyksta tarp tolesnio giminingumo kumelių. Kumelių vieta bandoje daugiausia priklauso nuo temperamento. Veržlesnės, įžūlesnės kumelės užima aukštesnę vietą bandoje. Kad ir kokie būtų kumelių tarpusavio santykiai, ištikus pavojui, bandos viduryje atsiduria silpnesnės kumelės su mažais kumeliukais, o kitos kumelės, pirmiausia tos, kurios be kumeliukų, baido šalin įsibrovėlį.

Žemaitukų arklių bandos instinktas ir noras būti drauge yra labai stiprūs. Tačiau toks pat stiprus yra poreikis būti mylimam ir jaustis saugiam šalia žmogaus.

 

 

x